WIKI

akultūracija procesas, kai bendraujant su kitos kultūros, skirtingos kalbõs, kitokios vertybių sistemos žmonėmis laipsniškai prisitaikoma prie svetimos kultūros, palankiai priimant svetimas kultūrines vertybes, pasaulėvaizdį, kalbinės elgsenos stereotipus ir pan., bet neatsisakant savo kalbinės ir kultūrinės tapatybės. Akultūracija yra svarbi mokant ir mokantis svetimosios kalbos ypač tada, kai imigrantai ar etninių mažumų nariai mokosi valstybinės kalbos. Akultūracija glaudžiai susijusi su integracine svetimųjų kalbų mokymosi motyvacija, ji padeda sėkmingai mokytis kalbos, kai mokomasi norint integruotis į kitakalbių bendruomenę. Kalbos mokymosi sėkmė mažėja, jei ∆ proceso pradžioje patiriamas stiprus kultūrinis šokas. ∆ dažnai būna susijusi ir su kalbinėmis nuostatomis.

bendrinė kalba visuotinai vartojama kalbos atmaina, daugiau ar mažiau sunorminta, pasižyminti didžiausiu prestižu, aukščiausiu visuomeniniu statusu kalbinėje bendruomenėje, vartojama kaip raštų, viešojo gyvenimo, švietimo, kultūros, žiniasklaidos, literatūros, išsilavinusių visuomenės sluoksnių kalba. ∆ nuolat turtinama, sąmoningai kuriama, reguliuojama ir norminama, tam rengiami žodynai, gramatikos, kiti norminamieji ir mokomieji leidiniai. Bendrinės kalbos norminimu rūpinasi mokslo įstaigos ir valstybės institucijos, Lietuvoje – Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Bendrinės kalbos atmainos mokoma mokyklose, jos, kaip svetimosios kalbos, mokomi kitakalbiai.

dalykinė kalba kurios nors kalbos (pvz., lietuvių, rusų, anglų, vokiečių) atmaina, kalbos priemonių visuma (leksinių, gramatinių, teksto), vartojama su dalyku susijusioje situacijoje, pvz., biologijos kalba, geodezijos kalba, ekonomikos kalba, istorijos kalba, žvejybos kalba ir t. t. Dalykinei kalbai būdingas specialus norminis žodynas, terminija, tam tikri tekstų žanrai, pvz., teisės kalbos būdingas tekstų žanras – įstatymas, verslo kalbos – verslo laiškas. Dalykinės kalbos gramatikai būdingos formos, reiškiančios dalyko turinį glaustai, pvz., daiktavardinės, dalyvinės konstrukcijos, beasmenės, negimininės formos, neveikiamoji rūšis. Pagrindiniai dalykinės kalbos bruožai: standartiškumas, tikslumas, ekonomiškumas (turinio perteikimas vartojant kuo mažiau kalbos priemonių), anonimiškumas (veikėjo nenurodymas). Atsižvelgiant į mokinių poreikius, gali būti mokoma ne tik bendrosios, bet ir dalykinės kalbos.

dalýkinės kalbõs tèstas testas, kuriuo norima nustatyti kandidato gebėjimą veikti specifinėje – profesinėje ar akademinėje – srityje. ∆ turinys apibrėžiamas išanalizavus, ką kandidatas turėtų gebėti atlikti vartodamas kalbą konkrečiame kontekste. Dažniausiai rengiami profesinės kalbos ar verslo kalbos testai.

egzistencinė kompetencija asmens gebėjimas tvarkyti savo viešąją ir asmeninę veiklą atsižvelgiant į individualius asmenybės veiksnius. Egzistencinė kompetencija yra bendroji asmens kompetencija, apimanti etines ir moralines nuostatas, religinius, ideologinius, filosofinius įsitikinimus, bendravimo motyvaciją, požiūrį (pvz., į naujoves, kitokias vertybių sistemas, konvencijas), kognityvinį stilių, charakterio savybes (pvz., optimizmas / pesimizmas, spontaniškumas / savitvarda, skrupulingumas / atsainumas, savęs pažinimas / nepažinimas, pasitikėjimas / nepasitikėjimas savimi). Egzistencinė kompetencija daro įtaką asmens komunikacinei kompetencijai ir kalbos mokymosi kompetencijai. Svarbu suvokti, kurie asmenybės veiksniai padeda ar trukdo mokytis kalbų, kaip mokiniai gali pasiremti savo charakterio ypatybėmis mokydamiesi kalbų, kaip pritaikyti mokymo programas įvairioms asmenybėms.

kalbinė bendruomenė žmonių grupė, formuojanti bendruomenę (pvz., kaimas, regionas, tauta, socialinė grupė), turinčią bent vieną bendrą kalbinį kodą, kalbos atmainą. Dvikalbės ar daugiakalbės kalbinės bendruomenės dažniausiai bendravimui vartoja ne vieną kalbinį kodą.

kompensacinės strategijos įvairūs būdai prasmei perteikti ir suvokti, taikomi negimtakalbių kalbos vartotojų ar mokinių, kurių lingvistinė kompetencija yra ribota. ∆ yra sąmoningos, tikslingos komunikacinės strategijos, padedančios išvengti komunikacinio proceso sutrikimų ir jo keliamų psichologinių nepatogumų arba juos panaikinti. Kompensacinės strategijos gali būti verbalinės, pvz., perfrazavimas, supaprastinimas, vengimas, kodų kaita, ir neverbalinės, pvz., judesiai, mimika. Taip pat kompensacinės strategijos būna kooperacinės, kai siekiama pašnekovo pagalbos, ir nekooperacinės, kai su sunkumais dorojamasi savarankiškai. Kompensacinės strategijos pasireiškia ir kaip kalbos mokymosi strategijos, pvz., dedukcija, apibendrinimas, inferencija, nežinomo žodžio reikšmės spėjimas iš konteksto.

komunikacija socialinė sąveika, kai tarpusavyje keičiamasi (perduodama ir priimama) informaciniais ženklais (kalba, vaizdais, gestais, mimika, judesiais). Kiekviename komunikacijos akte būtinai yra siuntėjas (adresantas), gavėjas (adresatas) ir pats pranešimas (tai, kas perduodama ir gaunama). Skiriamos šios komunikacijos proceso funkcijos: valdymo, informacinė, emocinė ir fatinė. Pagal šių funkcijų vyravimą, komunikaciniai pranešimai skirstomi į skatinamuosius (įtikinėjimas, įtaiga, įsakymas, prašymas), informacinius (realių ar išgalvotų žinių perdavimas), ekspresinius (emocinio išgyvenimo perteikimas) ir fatinius (kontakto užmezgimas). Pagal sąveikos dalyvių tipą skiriama tarpasmeninė, viešoji ir masinė komunikacija.

komunikacinė kompetencija žinios apie kalbos vartojimą ir gebėjimas kalbą vartoti realioje komunikacijoje. Rengiant Europos Tarybos kalbos mokėjimo lygių turinio aprašus, buvo išplėtotas komunikacinės kompetencijos modelis: ten skiriamos tokios jos sudedamosios dalys: lingvistinė, sociolingvistinė, diskurso, strateginė, sociokultūrinė ir socialinė komptencijos. „Bendruosiuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse“ pateikiamas komunikacinės kompetencijos modelis susideda iš trijų pagrindinių dalių: lingvistinės, sociolingvistinės ir pragmatinės kompetencijos, kurios savo ruožtu apima po keletą smulkesnių kompetencijų. Komunikacinė kompetencija dažnai tapatinama su kalbos mokėjimu ir prilyginama gimtakalbio žinioms, todėl iškeliama kaip siekiamybė ir galutinis kalbos mokymosi tikslas.

komunikacinės strategijos procedūros, kurias negimtakalbiai kalbos vartotojai ir mokiniai taiko bandydami vartoti tikslinę kalbą komunikaciniais tikslais. Esti įvairių komunikacinių strategijų klasifikacijų. A.D. Cohenas (1998) skiria keturis komunikacinių strategijų tipus: atsiminimo, praktikavimosi, įvaizdžio ir ribotų žinių. Atsiminimo strategijos taikomos tada, kai siekiama atgaminti kalbinę medžiagą, saugomą ilgalaikėje atmintyje, naudojant įvairias atminties naršymo technikas. Jos dažnai būna atvirkštinis vaizdas tų kalbos mokymosi strategijų, kurios buvo taikytos kalbinei medžiagai užkoduoti, pvz., jei kokios nors frazės mokomasi kartu su judesiu, tuomet realiai komunikuojant to pats judesys padės atgaminti seniau išmoktą frazę. Praktikavimosi strategijos taikomos tada, kai iš anksto pratinamasi vartoti tam tikras kalbos priemones prieš jas realiai vartojant komunikacijoje, pvz., prieš teiraujantis informacijos autobusų stotyje galima iš anksto pasipraktikuoti tam tikrus žodžius, taisyklingą tarimą, klausimo formas, mandagumo žodelius. Įvaizdžio strategijos taikomos tada, kai siekiama sudaryti įspūdį, jog disponuojama tam tikra kalbine medžiaga tada, kai taip iš tikrųjų nėra, pvz., vartojamos atmintinai išmoktos, ne visai suprastos frazės ar perdėtai sudėtingos frazės. Įvaizdžio saugojimo funkciją atlieka ir neverbalinės strategijos, pvz., juokavimas, šypsojimasis, linksėjimas, atrodymas susidomėjusiam tada, kai nesuprantama, ar ne visai suprantama, kas kalbama. Ribotų žinių strategijos taikomos tada, kai stengiamasi kaip galima plačiau panaudoti turimas ribotas kalbos žinias įvairioms prasmėms perteikti ir įvairiems komunikaciniams tikslams pasiekti.

Įvaizdžio saugojimo ir ribotų žinių panaudojimo strategijos dar laikomos kompensacinėmis strategijomis. „Bendruosiuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse“ aprašomos komunikacinės strategijos grupuojamos į recepcijos strategijas, produkavimo, sąveikos ir tarpininkavimo strategijas.

kultūrinis šokas psichologinė ir socialinė dezorientacija, daugialypis reiškinys, lemiamas įvairiausių stresą keliančių veiksnių, kurie pasireiškia atsidūrus svetimoje kultūrinėje aplinkoje. Kultūrinio šoko požymių spektras platus: nuo lengvo susierzinimo, nerimo, liūdesio, psichologinio diskomforto, baimės, nesaugumo jausmo, nesugebėjimo prisitaikyti prie komunikacijos ir aplinkos sąlygų iki gilios depresijos, atmetimo reakcijos, panikos, psichinių sukrėtimų sukeltos psichologinės krizės, kraštutinės žmogaus būklės, kuri gali pakenkti fizinei ir psichinei jo sveikatai. ∆ kyla netekus įprastų socialinės sąveikos ženklų ir simbolių, kuriuos pasitelkiant lengvai orientuojamasi ir veikiama įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose. Kultūrinios šokas yra žmogaus reakcija į aplinkos pasikeitimą, vienas iš akultūracijos etapų. Kultūrinio šoko stiprumas priklauso nuo individualių žmogaus būdo, psichikos bruožų, kultūrinės distancijos, išankstinio pasirengimo susidurti su svetima aplinka ir daugelio kitų veiksnių. Kultūrinį šoką palengvina kryptingas sociokultūrinės kompetencijos formavimas mokant svetimosios kalbos.

kūno kalba veido išraiškos, gestų, judesių, laikysenos panaudojimas komunikacijos tikslais; kūno kalba – sakytinės sąveikos elementas, neverbalinės komunikacijos dalis, papildanti verbalinę kalbą. Pvz., pokalbio dalyviai galvos linktelėjimu gali parodyti, kad seka kalbančiojo mintį, pritaria jo nuomonei. Kūno kalba gali rodyti adresato ir adresanto santykį. Bendraujant negimtąja kalba ar jos mokantis, kūno kalba gali būti kompensacinė strategija. Kūno kalba ypač svarbi ugdant tarpkultūrinę kompetenciją, siekiant išvengti nesusipratimų, kylančių dėl to, kad įvairiose kultūrose ta pati prasmė gali būti reiškiama kitokiais kūno judesiais arba tas pats judesys turi skirtingas prasmes. Kūno kalba gali būti efektyvi mokymo technika aiškinant kalbinių reiškinių prasmę, nurodant klaidas, padedant pasitaisyti, pagiriant, raginant ir pan.

lingvistinė kompetencija kalbos išteklių ir kalbos vartosenos taisyklių žinios bei gebėjimas jas taikyti; komunikacinės kompetencijos dalis. Lingvistinė kompetencija apima visus kalbos lygmenis – fonologinį, grafinį, morfologinį, sintaksinį, leksinį, semantinį, diskurso / teksto. Savo lingvistinę kompetenciją žmogus parodo vartodamas kalbą taisyklingai ir tinkamai.

neverbalinė komunikacija komunikacija nevartojant kalbos. Tam tikslui gali būti pasitelkiami gestai, mimika, riksmas, kitokie nekalbiniai ženklai (sutartiniai kodai, piktografija, ikonografija, muzika ir kt.)

pagrindinis žodynas dažniausiai vartojamų ir būtiniausių tikslinės kalbos žodžių visuma, leksinis minimumas, leidžiantis bendrauti tikslinės kalbos šalyje; svetimosios kalbos vadovėlio ir mokymo priemonių leksinis pagrindas – žodžiai, skirti aktyviajam išmokimui. Pagrindinio žodyno apimtis literatūroje nurodoma įvairiai, dažniausiai nuo 2 iki 6 tūkstančių žodžių. Mokant gimtosios kalbos pagrindinis neapibrėžiamas.

pamatinės žinios žinios apie pasaulį, asmeninė patirtis, kurias žmogus įgyja visą gyvenimą nuo gimimo. Visi žmonės daugelyje sričių turi bendrųjų žinių, kurios yra tarsi savaime suprantamos: žmonės ir gyvūnai maitinasi, jie vieną dieną miršta, žmogus, padaręs nusikaltimą, yra baudžiamas, sutikus pažįstamą žmogų pasisveikinama, įkritus į vandenį sušlampama ir t. t. Pamatinės žinios apima ir dalykines žinias. Dalis pamatinių žinių priklauso nuo sociokultūrinių veiksnių, pvz., elgesio normos, nuostatos ir vertybės. Pvz., Vakarų šalių parduotuvėse kainos yra nurodytos ir niekas nesidera, Rytų šalyse perkant deramasi. Tiek bendrosios pamatinės žinios, tiek sociokultūrinės žinios labai svarbios tekstų supratimui: bendrąsias žinias svarbu suaktyvinti, sociokultūrinių suteikti prieš teksto klausymą ar skaitymą, kad turimos žinios būtų siejamos su naujomis. Pvz., norint suprasti užrašą: Restoranas uždarytas. Gedulingi pietūs, reikia žinoti, kad po laidotuvių organizuojami pietūs, jie gali būti rengiami restorane.

pragmatika kalbos mokslo šaka, tirianti kalbos ir jos vartojimo situacijos santykį, kalbėtojų gebėjimus adekvačiai sieti pasakymus su kontekstu, kalbančiųjų poveikį vieno kitam komunikacijos procese, kalbą kaip veiklą. Pagal Ch. W. Morriso semiotinį modelį, pragmatika tiria santykius tarp ženklo (taip pat ir kalbos ženklo) ir jo vartotojo.

profesinė kalba profesinėje veikloje vartojama dalykinės kalbos atmaina. Profesinė kalba – tai praktinė dalykinė kalba, vartojama tam tikroje darbinėje veikloje, pvz., prekybos vadybos, viešbučių administravimo, ligoninės personalo kalba. Svetimosios profesinės kalbos mokėjimas gali būti profesinės kvalifikacijos dalis. Kalbinės veiklos rūšių (klausymo, skaitymo, kalbėjimo, rašymo) mokoma taip, kaip jos vartojamos profesinėje komunikacijoje.

socialinė kompetencija mokėjimas tinkamai elgtis įvairiose socialinėse situacijose laikantis priimtinų bendravimo modelių. Mokantis kalbos, socialinė kompetencija padeda mokiniams bendradarbiauti, įsitraukti į mokymosi veiklą, dalyvauti grupės darbe ir pan. Socialinė kompetencija yra asmens bendroji kompetencija, apimanti gebėjimus laikytis viešojo gyvenimo normų, atlikti profesinę veiklą, tvarkyti savo buitį, laisvalaikį. Socialinė kompetencija glaudžiai susijusi su sociokultūrine kompetencija ir priklauso nuo šalies, kurioje kalbos vartotojas gyvena, sociokultūrinių normų. Socialinė kompetencija ugdytis gali padėti sociokultūrinės žinios.

sociokultūrinė kompetencija kalbos vartotojo sociokultūrinės žinios ir gebėjimas tas žinias taikyti kalbinei komunikacijai. Sociokultūrinė kompetencija apima gebėjimą suvokti kalbos vartojimo sociokultūrinį kontekstą ir jo lemiamus žmonių kalbinio ir nekalbinio elgesio ypatumus.

sociokultūros žínios kalbos vartotojo žinios apie tikslinės kalbos šalies (šalių) visuomenės ir kultūros realijas, sociokultūrinės kompetencijos pagrindas. Sociokultūrinė žinios apima tokias visuomenės gyvenimo sritis:

–        kasdienis gyvenimas (pvz., maistas, valgymo papročiai, darbo valandos, laisvalaikis, šventės);

–        gyvenimo sąlygos (pvz., pragyvenimo lygis, būstas, socialinė rūpyba);

–        tarpasmeniniai santykiai (pvz., klasinė visuomenės struktūra, lyčių, šeimos narių, skirtingų kartų santykiai, darbo ir viešieji santykiai, rasiniai ir bendruomenės santykiai, politinės ir religinės grupės);

–        vertybinės nuostatos įvairių visuomenės veiksnių atžvilgiu (pvz., socialinių klasių, profesinių grupių, turto bei nuosavybės, regioninių skirtumų, saugumo, istorijos, tradicijų, religijos, socialinės kaitos, tautinio tapatumo, užsienio kraštų, mažumų politikos, menų, humoro);

–        kūno kalba (dar žr. neverbalinė komunikacija);

–        visuomenės normos (pvz., punktualumas, dovanos, apsirengimas, pokalbio konvencijos ir tabu, viešnagės ilgis, atsisveikinimo papročiai);

–        ritualinio elgesio normos (pvz., religinės apeigos, gimimas, vedybos, mirtis, elgesys viešųjų renginių metu, šventės, pasilinksminimai).

Sociokultūrinės žinios yra pamatinių žinių dalis, tačiau jos nebūtinai susijusios su tiesiogine mokinio patirtimi, gali būti iškreiptos stereotipų, todėl būtina mokiniui sudaryti sąlygas įgyti ∆ mokymosi procese.

sociolingvistinė kompetencija žinios ir gebėjimai, susiję su kalbos vartojimo socialinėmis dimensijomis. Sociolingvistinė kompetencija apima:

–        lingvistinius socialinių santykių žymiklius, t. y. kalbos formas, sąlygotas adresato ir adresanto statuso, jų santykio, diskurso registro ir pan. Tokie žymikliai gali būti įvairūs pasisveikinimo būdai („labas“, „laba diena“), kreipiniai („tu“, „jūs“, „pone“, „brangioji“), žodžio perėmimo normos, ištiktukų vartojimas ( „oi!“, „velnias!“) ir pan;

–        mandagumo normas, kooperacijos principą. Skirtingose kultūrose mandagumo normų griežtumas ar laisvumas ir specifika gali skirtis, pvz., komplimentų sakymas ar reagavimas į pagyrimą, svetingumo rodymas ir reiškimas, atsiprašymas, draudimas, prašymas ir padėka, neigiamų emocijų raiška. Dėl mandagumo normų kultūrinės specifikos gali kilti įvairių tarpkultūrinio bendravimo nesusipratimų;

–        sakytinį folklorą, visuotinai žinomus ir vartojamus populiariosios kultūros kalbinius elementus, pvz., patarles ar priežodžius, populiariąsias citatas, televizijos frazes. Tai svarbu ugdantis ne tik sociolingvistinę, bet ir sociokultūrinę kompetenciją;

–        registro skirtumus, t. y. kai vartojamos kalbos oficialumo laipsnis priklauso nuo kontekso oficialumo. Pirmaisiais negimtosios kalbos mokymosi etapais svarbu vartoti neutralųjį registrą, nes jis geriausiai tinka daugeliui situacijų. Vėliau susipažįstama su oficialiuoju ir neoficialiuoju registru, tačiau juos vartoti reikia atsargiai, nes dėl netinkamo vartojimo gali rastis keblumų;

–        dialekto ir akcento kalbinius žymiklius, rodančius kalbos vartotojo socialinį sluoksnį, regioninę kilmę ar priklausomybę, tautybę, profesinę grupę ir pan. Tokie žymikliai gali būti specifinė leksika, gramatika, fonetika, garsinės charakteristikos (tonas, garsumas ir pan.), kūno kalba.

strateginė kompetencija kalbos vartotojo gebėjimas vartoti verbalinės ir neverbalinės komunikacijos strategijas siekiant užtikrinti komunikacijos efektyvumą ar kompensuoti komunikacijos proceso sutrikimus. Pvz., negimtakalbiai dažnai taiko perfrazavimo ar apibūdinimo strategiją, kai nežino tikslaus žodžio kokiam nors daiktui ar reiškiniui pavadinti; gimtakalbiai dažnai sulėtina kalbėjimo tempą, bendraudami su kitakalbiais.

tarpininkavimas kalbinė veikla, kai asmuo turi ne reikšti savo mintis, bet perteikti vienas kito kalbos nemokančių pašnekovų pasakymų prasmes arba padėti suprasti svetimos kalbos tekstą asmeniui, nemokančiam šios kalbos. Plačiąja prasme tarpininkavimas gali būti laikoma tokia kalbinė veikla:

–        reziumavimas, kai pateikiama santrauka kita kalba;

–        perfrazavimas, kai ne tiek svarbu kalbinė raiška, kiek minties perteikimas;

–        vertimas.

tarpininkavimo strategijos komunikacinės strategijos, taikomos tarpininkavimo veikloje. Tarpininkavimo strategijos padeda apdoroti informaciją ir surasti tinkamus prasmės ekvivalentus. Tarpininkavimo strategijos apima visus tarpininkavimo veiklos etapus: planavimą, atlikimą, vertinimą ir korekciją. Planuojant tarpininkavimo veiklą, sutelkiami turimi ištekliai (pvz., pėtojamos pamatinės žinios, ieškoma pasparos, sudaromas atitikmenų žodynėlis), apgalvojami užduoties sprendimo būdai (pvz., apsvarstomi pašnekovo poreikiai, nustatoma verčiamo pranešimo apimtis). Atliekant tarpininkavimo veiklą, sinchroniškai apdorojami du informacijos blokai: tuo pačiu metu perteikiama sakomo pranešimo prasmė ir numatoma, kas bus sakoma vėliau. Verčiant naudojamasi įprastinėmis frazėmis, tai palengvina būsimo teksto apdorojimą. Vertindamas tarpininkavimo sėkmę, tarpininkas nuolat tikslina, ar neiškreipiama prasmė, ar nuosekliai vartojami terminai. Koreguodamas rašytinį vertimą, tarpininkas tikrinasi šaltiniuose, konsultuojasi su ekspertais.

tarpkultūrinė kompetencija gebėjimas efektyviai bendrauti su žmonėmis iš kitų kultūrų, kurios skiriasi nuo kalbos vartotojo kultūros; gebėjimas pažinti ir suvokti savos kultūros ir tikslinės kalbos bendruomenės kultūros panašumus bei skirtumus ir tuos skirtumus derinti laikantis pagarbos ir geranoriškumo nuostatų abiejų kultūrų atžvilgiu. Tarpkultūrinė kompetencija taip pat apima gebėjimą ir nusiteikimą suprasti kultūrų regioninę bei socialinę įvairovę, pažinti daug kitų pasaulio kultūrų (ne tik gimtąją ir tikslinę), suvokti, kaip viena bendruomenė mato kitą, nepaisyti nacionalinių stereotipų ir spręsti kultūrinius nesusipratimus. Mokantis kalbų nebūtina siekti imituoti standartizuotą tikslinės kalbos ir kultūros modelį. Svarbu suvokti, kad kalbų mokymasis ir kultūrų pažinimas plėtojasi kartu su gimtosios kalbos ir kultūros pažinimu, ir todėl siektina analizuoti kultūrų sąveiką integruojant sociokultūrines žinias bei praktinę veiklą.

tikslinė kalba 1. kalba, kurios mokoma ar mokomasi. Tikslinė kalba dar vadinama mokomąja kalba, dažnai priešinama gimtajai kalbai.

2. kalba, į kurią verčiami tekstai ar žodžiai, pvz., dvikalbiame žodyne. Δ dar vadinama vertimo kalba, priešinama originalo kalbai.

verslo kalba dalykinės kalbos atmaina, vartojama verslo įmonių bei įstaigų darbuotojų veikloje, biuro darbe, t. y. sudarant sandorius, pristatant įmonę, produktus, paslaugas ir t. t Verslo kalbai mokyti skirtos mokomosios priemonės apima dažniausiai tokias temas: įmonė, produktai, paslaugos, verslo korespondencija, darbo vieta, verslo kelionė, konferencijos rengimas, darbo paieška, derybos ir t. t. Mokant verslo mokoma kurti ir suprasti verslo diskursui būdingus tekstų žanrus, pvz., verslo laiškus, pristatymus, derybų pokalbius, kontaktinius pokalbius su verslo partneriais, pokalbius pretenduojant į darbo vietą ir t. t.

Šaltinis: M. Ramonienė, J. Brazauskienė, N. Burneikaitė, J. Daugmaudytė, E. Kontutytė, J. Pribušauskaitė. Lingvodidaktikos terminų žodynas (rankraštis)